“Thieves like us”(1974) tiesiog vienas tų “išsilaikiusių“ senų filmų kuriuos vadinčiau priekaištu, sprigtu į nosį šiuolaikiniam kinui, konkrečiai „banditiniam“ žanrui. Istorija paprasta - trys nusikaltėliai sklandžiai vieną po kito plėšia bankus, laisvalaikiu seka ir mėgaujasi savo vardais laikraščių ir detektyvinių žurnalų antraštėse. Tačiau Roberto Altmano pasakojimas susitelkia ne tiek į veiksmą ir pačius nusikaltimus, kiek į šių banditų kasdienybę, tai kas vyksta „išeiginėmis“ dienomis. Šeimyninė idilė, pramogos ir paprastas gyvenimas – tai ko jie niekada neturėjo ir turbūt giliai širdy trokšta labiau už viską. Bet šešėlis slenkantis iš paskos nuolat aptemdo kiekvieną iškovotą žingsnį link tų mažų amerikietiškų svajonių.Filmo parakas – puiki aktorių komanda. Būtų ne tik mandagu pradėti nuo moterų, bet tinkama vieta atitaisyti mano nuomonę apie Shelley Duvall - tai kas neišdegė Kubriko „Švytėjime“ ir tikriausiai ne dėl jos kaltės, mano manymu atsiperka su kaupu eilėje ligtolinių Altmano filmų, tame tarpe ir šis naivios, be perstojo kokakolą maukiančios mergelės vaidmuo “Thieves like us”. O "Švytėjime", bent jau sklinda toks gandas, Kubrikas iš jos išsunkė maksimumą, po ko, galima spėti, Altmanas nebegalėjo su ja dirbti. Shelley buvo ne profesionali aktorė, kai altmanas ją pakvietė filmuotis pirmąjame jos filme ("Brewster McCloud") – galbūt tai ir lemia, kad jos vaidyba yra šiek tiek netikėta, išsišokanti, ypač tokiam senajame kine, ir jos personažas toks įsimenantis. Pats filmas gana giliai kapsto konsumerizmą ir irzlų jo atspindį 30-jų krizėje. Rūstus ir sustingęs Louise Fletcher veidas – to sunkmečio dvasia, neviltis ir neišvengiama (ne)teisybė, o Shelley vaidmuo – bejėgė plėšrūno auka, “Amerikos svajotojų” karta užgniaužta didžiosios depresijos nežinioje ir tuštumoj.
John Schuck – dar vienas etatinių Altman’o aktorių, per visą savo karjerą kūręs tik antro plano vaidmenis, kurie, pasak jo paties, daug įdomesni ir nereikalauja labai sunkaus darbo. Na bent jau akivaizdu, kad girtuoklis karštakošis kiekviename žingsnyje pritraukiantis bėdas, jam nėra sunki užduotis. Šis antraplanis vaidmuo laikomas vienu ryškiausių kuklioje šio aktoriaus karjeroje. Beje, jis buvo pirmasis aktorius didžiajame ekrane nusikeikęs populiariausiu pasaulyje keiksmažodžiu ("MASH", 1970).Keith Carradine – savo kino karjerą pradėjo, kaip jis pats sako, geriausiame visų laikų Altmano vesterne "McCabe & Mrs. Miller" (1971), kuriame, beje, vaidino tie patys pagrindiniai “Thieves like us” aktoriai. Altmanas matyt liko labai patenkintas ir be pagrindinio vaidmens “Thieves like us” davė irgi neprastą vaidmenį 1975m. “Nashville”, kuriame Keith’as atsiskleidė ir kaip muzikantas(jo paties sukurta “I’m Easy” tapo hitu ir laimėjo keletą apdovanojimų, kaip filmo garso takelis). Grįžtant prie “Thieves like us” - blaiviausio proto ir elgesio personažas( ir turbūt vienintelis toks per visą filmo siužetą), jaunas, veržlus ir atkaklus jaunuolis, bandantis suvesti sąskaitas su praeitim ir žvelgt į priekį - tvirčiausia laikančioji dalis griūnančiame kortų namelyje – su kuo Keith Carradine susidorojo nepriekaištingai.
“Thieves like us” nebūtinai geriausias, bet savo žanru išskirtinis vienetas iš Altmano produktyviausio(ir kokybine prasme) “auksinio” dešimtmečio. Vėliau, deja, sekė nesėkmingas „Popeye“ ir ilgas nuosmukio laikotarpis. Filmų aktoriai ir komandos nariai visada vertino Altmaną, kaip šiltą ir puikią asmenybę, kai tuo tarpu jis nuolat turėjo problemų su distributoriais ir apskritai kino, politikos ar kitokiu aukštuoju elitu. Jo filmai į miltus sutrypia puikybę, apsimetėliškumą, valdžią, o išaukština nuoširdumą, bendravimą ir tūlą paprastą žmogų. Skamba nuobodžiai, bet vargu ar galima išsireikšti paprasčiau ir aiškiau. Altmanas – spalvingas žmogus, su savo klaidomis ir savo pergalėmis, spalvinga ir jo kūryba. Apibendrinant – nesureikšmintas ir nesusireikšminęs, nesudievintas ir nesusidievinęs, harmoningas kūrėjas, tačiau įsirėžęs į kino įstoriją nelyginant kometa. Čia tiktų ir užbaigti su Meryl Streep ir Lily Tomlin, kurios vienu atsikvėpimu išsako daugiau mažiau viską, ka galima pasakyti apie šį nuostabų žmogų ir jo kiną. Ir galiausiai ten pat - ir pats senukas Robertas Altmanas, ir - nesu tikras - bet galbūt paskutinė tokia jo padėkos kalba. Tobula pabaiga, tobulam „vidutiniokui“. Ilsėkis ramybėje, Robertai.


Komentarų nėra:
Rašyti komentarą