2010 m. liepos 13 d., antradienis

"Thieves like us" - (ki)tokie, (ne)tokie patys kaip mes.. galėtume būti

Kas tas chroniaus ranka nufillmuotas dramatiškas von den bigelowiškas ekspresyvus realizmas kuris nevertas nė vieno prikaustančio Sidnio Lumeto kadro? Kas tie DOF’ai, steadycam’ai, vaizdai iš vištos skrydžio prieš Kubriko technologijos viršūnes? Kas tie bangos nepasidalinantys “emerging” aktoriūkščiai prieš drebinančius Al Pacino debiutinius vaidmenis? Kas tie utiutiu-kaip-baisu kliedalai ir šaltienos drebučiai prieš prakaitą pilantį Lynčo “Blue Velvet”? Ir tos pusfabrikatinės pasakaitės prieš Coppolos epus? Galima taip tęsti be pabaigos, naujo amžiaus surogatinis jovalas, užpiltas marketinginiais paistalais, prisūdytas masmedijos prieskoniais ir kitokiais smarvę užmušančiais E. Ir tai niekada nebus taip skanu, kaip visas tas užkonservuotas 50-ties metų gėris – bręstantis ir neprarandantis unikalaus skonio, nepaliestas pelėsių, rūgimo bakterijų ir kandžių – tik šiek tiek apdulkėjęs. To gėrio tiek daug ir įvairiausio, kiekvienas ypatingas ir nepakartojamas. Tereikia nupūsti dulkes ir paragauti vieną, paskui kitą ir dar… ir lengva ranka pamojuoti viso gero šių dienų “greito kino teatrams”.
“Thieves like us”(1974) tiesiog vienas tų “išsilaikiusių“ senų filmų kuriuos vadinčiau priekaištu, sprigtu į nosį šiuolaikiniam kinui, konkrečiai „banditiniam“ žanrui. Istorija paprasta - trys nusikaltėliai sklandžiai vieną po kito plėšia bankus, laisvalaikiu seka ir mėgaujasi savo vardais laikraščių ir detektyvinių žurnalų antraštėse. Tačiau Roberto Altmano pasakojimas susitelkia ne tiek į veiksmą ir pačius nusikaltimus, kiek į šių banditų kasdienybę, tai kas vyksta „išeiginėmis“ dienomis. Šeimyninė idilė, pramogos ir paprastas gyvenimas – tai ko jie niekada neturėjo ir turbūt giliai širdy trokšta labiau už viską. Bet šešėlis slenkantis iš paskos nuolat aptemdo kiekvieną iškovotą žingsnį link tų mažų amerikietiškų svajonių.

Filmo parakas – puiki aktorių komanda. Būtų ne tik mandagu pradėti nuo moterų, bet tinkama vieta atitaisyti mano nuomonę apie Shelley Duvall - tai kas neišdegė Kubriko „Švytėjime“ ir tikriausiai ne dėl jos kaltės, mano manymu atsiperka su kaupu eilėje ligtolinių Altmano filmų, tame tarpe ir šis naivios, be perstojo kokakolą maukiančios mergelės vaidmuo “Thieves like us”. O "Švytėjime", bent jau sklinda toks gandas, Kubrikas iš jos išsunkė maksimumą, po ko, galima spėti, Altmanas nebegalėjo su ja dirbti. Shelley buvo ne profesionali aktorė, kai altmanas ją pakvietė filmuotis pirmąjame jos filme ("Brewster McCloud") – galbūt tai ir lemia, kad jos vaidyba yra šiek tiek netikėta, išsišokanti, ypač tokiam senajame kine, ir jos personažas toks įsimenantis. Pats filmas gana giliai kapsto konsumerizmą ir irzlų jo atspindį 30-jų krizėje. Rūstus ir sustingęs Louise Fletcher veidas – to sunkmečio dvasia, neviltis ir neišvengiama (ne)teisybė, o Shelley vaidmuo – bejėgė plėšrūno auka, “Amerikos svajotojų” karta užgniaužta didžiosios depresijos nežinioje ir tuštumoj.John Schuck – dar vienas etatinių Altman’o aktorių, per visą savo karjerą kūręs tik antro plano vaidmenis, kurie, pasak jo paties, daug įdomesni ir nereikalauja labai sunkaus darbo. Na bent jau akivaizdu, kad girtuoklis karštakošis kiekviename žingsnyje pritraukiantis bėdas, jam nėra sunki užduotis. Šis antraplanis vaidmuo laikomas vienu ryškiausių kuklioje šio aktoriaus karjeroje. Beje, jis buvo pirmasis aktorius didžiajame ekrane nusikeikęs populiariausiu pasaulyje keiksmažodžiu ("MASH", 1970).
Keith Carradine – savo kino karjerą pradėjo, kaip jis pats sako, geriausiame visų laikų Altmano vesterne "McCabe & Mrs. Miller" (1971), kuriame, beje, vaidino tie patys pagrindiniai “Thieves like us” aktoriai. Altmanas matyt liko labai patenkintas ir be pagrindinio vaidmens “Thieves like us” davė irgi neprastą vaidmenį 1975m. “Nashville”, kuriame Keith’as atsiskleidė ir kaip muzikantas(jo paties sukurta “I’m Easy” tapo hitu ir laimėjo keletą apdovanojimų, kaip filmo garso takelis). Grįžtant prie “Thieves like us” - blaiviausio proto ir elgesio personažas( ir turbūt vienintelis toks per visą filmo siužetą), jaunas, veržlus ir atkaklus jaunuolis, bandantis suvesti sąskaitas su praeitim ir žvelgt į priekį - tvirčiausia laikančioji dalis griūnančiame kortų namelyje – su kuo Keith Carradine susidorojo nepriekaištingai.

“Thieves like us” nebūtinai geriausias, bet savo žanru išskirtinis vienetas iš Altmano produktyviausio(ir kokybine prasme) “auksinio” dešimtmečio. Vėliau, deja, sekė nesėkmingas „Popeye“ ir ilgas nuosmukio laikotarpis. Filmų aktoriai ir komandos nariai visada vertino Altmaną, kaip šiltą ir puikią asmenybę, kai tuo tarpu jis nuolat turėjo problemų su distributoriais ir apskritai kino, politikos ar kitokiu aukštuoju elitu. Jo filmai į miltus sutrypia puikybę, apsimetėliškumą, valdžią, o išaukština nuoširdumą, bendravimą ir tūlą paprastą žmogų. Skamba nuobodžiai, bet vargu ar galima išsireikšti paprasčiau ir aiškiau. Altmanas – spalvingas žmogus, su savo klaidomis ir savo pergalėmis, spalvinga ir jo kūryba. Apibendrinant – nesureikšmintas ir nesusireikšminęs, nesudievintas ir nesusidievinęs, harmoningas kūrėjas, tačiau įsirėžęs į kino įstoriją nelyginant kometa. Čia tiktų ir užbaigti su Meryl Streep ir Lily Tomlin, kurios vienu atsikvėpimu išsako daugiau mažiau viską, ka galima pasakyti apie šį nuostabų žmogų ir jo kiną. Ir galiausiai ten pat - ir pats senukas Robertas Altmanas, ir - nesu tikras - bet galbūt paskutinė tokia jo padėkos kalba. Tobula pabaiga, tobulam „vidutiniokui“. Ilsėkis ramybėje, Robertai.



2010 m. birželio 4 d., penktadienis

“Eraserhead” - šeši „pratrinti“ metai

Lynch'as labai erzinantis genialus tipas. Ne todėl, kad jo filmai sunkiau “įkertami”. Aišku, jei jie gali būti įkertami ir apskritai yra, ką įkirsti. Savo filmuose interpretacijai jis sąmoningai palieka dvigubai daugiau vietos, nei būtų pakankama, kad bent pusė žiūrovų interpretuotų jo kūrinius vienodai. Ir tai gali nepaprastai erzinti. Pvz. aš labai nemėgstu bevaisių diskusijų(gal dėl to kad pats nemėgstu nusileisti), o su Lynčo filmais visada taip. Vienam barsukas su afro šukuosena valgantis blynus su ikrais reiškia rasinės sintezės apraiškas, sociologinių sluoksnių difuziją, o kitam tai politinis dualizmas išreikštas globalizacijos kontekste. Bet galiausiai trečiam – tai tik barsukas valgantis blynus su ikrais. O kad viskas būtų dar “aiškiau” įsiterpia pats Lynch’as: “It is a personal film and no reviewer, critic or a viewer has ever given an interpretation that is my interpretation since the 25 years or more it’s been out”. Taip jis šnekėjo apie savo “Eraserhead”(1976). Taigi tas erzinantis ir tuo pačiu genialus dalykas yra tas, kad žiūrovai pasineria į tą interpretacijoms paliktą erdvę ir atranda ten tokius dalykus, kurių autorius pats nesukūrė.

Kai kalba eina apie Lynčo filmus, interpretaciją geriau pasilaikyk sau – tokią išvadą pasidariau po vienos iš tų bevaisių diskusijų apie "Mulholland drive". Dar daugiau – po kurio laiko žiūrėdamas jo filmus visai nustojau sekti siužetą, bandyti rasti logiką tarp kažkokių detalių, o jau ką kalbėt apie interpretacijas(kurioms, beje, niekada nebuvau imlus). Ir visai nesigailiu, užtenka pamatyti keletą jo interviu kad suprasti, jog jis nė nenori būti suprastas teisingai, jo sprendimai yra spontaniški, o kuria jis eigoje, taip sakant “on the fly”. Pavyzdžiui, Twin Peaks’e filmuojant pirmąsias serijas viename kadre į veidrodžio atspindį per klaidą pateko scenografas
Frank Silva ir Lynčas iš karto nusprendė, kad jis bus blogasis personažas Bob‘as. Nieko sau sprendimas, turint omeny, kad tas Bob‘as galiausiai tapo siužeto vinimi! Tai ar verta save apgaudinėti žiūrovui, jei net pats režisierius nė neįtaria, kaip galų gale pasibaigs jo filmas?

Kur kas labiau akivaizdu, kad Lynch‘ui pačiam daug svarbesnė išraiška, pojūtis ir ypač – priemonės, o ne turinys. Jo pasiekimai yra ne patirties, o ieškojimų vaisius. Ir nesvarbu kiek tai pareikalautų laiko ar pastangų – viskas jo filmuose turi jo prisilietimą, tiesiogine to žodžio prasme – net baldai pasitaiko sukalti jo paties rankom! O tai ką matom ekrane, kaip jis pats sako, ne istorija ir ne filmas, o paveikslas.

Savo pirmąjį pilno metro „paveikslą“ Eraserhead jis tapė šešis metus(!!!), galima spėti - galbūt čia ir pasireiškia tas jo spontaniško, bet natūralaus kūrybos proceso suvokimas. Nėra „palioto“ – nėra ko spaust v iš š. Aišku, laimė, kad Amerikos Filmų Institutas(AFI) kuriame jis studijavo, suteikė jam tokias sąlygas – didžiules patalpas - „the stables“, kaip jis pats vadino, kuriose jis tuos šešis metus suko "Eraserhead" ir gyveno(ne visai legaliai). Tiesa, leidimą gavo nelengvai, su vieno iš dėstytojų palaikymu. Filmo scenarijus sutilpo vos į 21 puslapį, nė viena studija nesiryžo remti filmo, o AFI paskirta nedidelį biudžetą papildė šeimos ir draugų atsitiktinė parama (beje viena iš tų geraširdžių -
Sisy Spacek).

Nedidelė draugiška komanda, pati gaminosi dekoracijas, filmavimus planuodavo ištisus mėnesius, o filmuodavo naktimis po darbų ir ne daugiau vienos scenos per vakarą. Pinigų ne visada užteko, dėl to procesas strigo, buvo pertraukų (iš Lynčo interviu: „vienoje scenoje
Jack Nance prieina savo kambario duris, o atidaro ir įžengia į kambarį tik kitais metais“).

Dokumentinėse juostose daug įdomių Lynčo pasakojimų apie tuos metus praleistus „arklidėse“, smagius nutikimus, žmones ir kaip kai kurie dalykai atsiliepia vėlesnėje jo kūryboje. Pavyzdžiui, išsigimusio kūdikio lėlei pagaminti, Lynčas ikvėpimo sėmėsi tyrinėdamas negyvą katę, kurią gavo iš veterinaro. Arba vieną kartą su draugais geriant kavą užkandinėje, paaiškėjo kad kava šlykšti nes kažkas paliko muilą kavinuke. Iš to gimė Twin Peaks'o scena su kava. Ir šitas filmas ypač įdomus žinant panašius faktus ir suprantant, kokį režisieriaus kūrybos ir tuo pačiu gyvenimo etapą jis atspindi.



Kaip ir minėjau, nedrįsčiau kalbėtu apie interpretacijas ir detales, leisčiau sau tik pasikartoti, ką bendrai teigia beveik visos filmo recenzijos: pagrindinė mintis, tiksliau, ne mintis, o tikslas – išreikšti tėvinės atsakomybės baimę, sukurti ją išgyvenančio vyro psichologinę būseną.
Jack Nance savo suvaržyta laikysena ir keistai perkreiptu veidu, lėtas kaip vėžlys ir per visą filmą ištaria vos keletą sakinių - jis neįtikėtinai natūraliai susilieja su niūria filmo aplinka ir būtent tai sudaro aiškų įspūdį, kad tai ne realus, o vidinis jo pasaulis.

Filmas susilaukė susidomėjimo iš Kanų, David'as savo pastangomis ir pinigais "ant smūgio damušė" montavimo ir garso darbus ir nuskraidino juostas į New York'ą peržiūrai, galiausiai vėliau išaiškėjo, kad jo filmas buvo parodytas tuščiai salei, o Kanų prodiuseriai buvo išvykę dieną prieš. Vis dėl to filmas sulaukė geros reakcijos kinoteatruose ir buvo rodomas ilgą laiką. Po keletos metų viename kino teatre buvo rodomas teaser'is kur Lynčas reklamuoja "Eraserhead" šalia susisodinęs krūvą Woodpecker'ių kuriuos visus iš gailesčio "išpirko" iš kažkokios kampo parduotuvės vitrinos.



Vargu ar "Eraserhead" tinkamas filmas pirmai pažinčiai su Lynču, ar šiaip „silpnesniems“ žiūrovams ir tikrai ne koks pasirinkimas vaikinui, norinčiam romantiškai praleisti vakarą su drauge. Bet visais kitais atžvilgiais - puikus kūrinys, tinkamai jam nusiteikus ir neturint išankstinių nusistatymų, pasiruošus patirti kitokį pasaulį, keaip sapną, kliedesį. Košmaras, kuriame nėra veiksmo, bet yra pasekmės, nėra kaltų, bet yra problemos, maži dalykai slepia dideles paslaptis, o didelėse erdvėse nėra vietos kruopelytei gyvybės. Šis filmas yra patyrimas, o patyrimas yra suvokimo fundamentas, o ne atvirkščiai.

Pabaigai, nesusilaikysiu, smagi frazė apie kiną, patyrimą ir telefonus:

2010 m. balandžio 29 d., ketvirtadienis

Paths of Glory (1957)

Nors pirmasis rimtai pastatytas Kubriko filmas buvo “The Killing”(1956), sėkmę ir pripažinimą jam atnešė antrasis – “Paths of Glory”(1957). Karinė drama, prisotinta nuoširdaus idealizmo, pastatyta tuometiniai neįprastai ir netgi šokiruojančiai, kalbant apie filmavimo stilių, pvz.: atbulai judanti ir veikėją sekanti kamera apkasuose. Be to pats filmo siužetas buvo aštrus, nagrinėjantis moralės ir pareigos prieštaras, teisingumo bejėgiškumą prieš puikybę ir jėgą. Tai buvo naujas vėjas, kai tuo tarpu Holivudas merdėjo Golden eros saulėlydžio spinduliuose.


Beje, kas daro šį filmą dar prasmingesniu Kubriko biografijoje – kad tai buvo ne tik pradžia jo karjerai ir pripažinimui, bet ir asmeniniam gyvenimui. Filmavimo aikštelėje jis nusižiūrėjo ir akim šaudė vokietaitę aktorę vaidinusią paskutinėje filmo scenoje. Christiane vienok irgi neliko jam skolinga, atsišaudė atgal. Na ką, mirkt mirkt ir 1958m. jiedu susituokė ir nepaprastai laimingai gyveno. Tik deja, čia Kristinai aktorės karjera ir užsibaigė.


Paths of Glory pasakoja apie pirmo pasaulinio karo metu nuteistus mirti tris atsitiktinius prancūzų kareivius, už tai kad jie kartu su likusiais gyvais būryje atsitraukė ir sugrįžo iš sąvižudiško mūšio. Juos nuo generolų sprendimo bando apginti jų pulkininkas, buvęs teisininkas(Kirk Douglas). Kadangi filme, neigiamai atvaizduojami aukšto rango prancūzų karininkai, Paths of Glory dvidešimčiai metų buvo uždraustas rodyti Prancūzijoje. Kaip ir vėlesni A Clockwork Orange ir Lolita. Tai kad kažkam akis bado, manau yra tiesiog puikus įvertinimas ir geriau už bet kokias statulėles! O trys tokie atvejai vienam režisieriui (svarbiausa, kad Kubrikas iš esmės nebuvo koks nors paviršutiniškas skandalistas) – tiesiog nerealu!

Nepraleisk progos - “Paths of Glory” - šį šeštadienį (10.05.01) 23:00 per LRT

2010 m. balandžio 26 d., pirmadienis

Stanley Kubrick: A Life in Pictures

Domėjimasis kinu neturi pabaigos. Bet turi atskaitos tašką. Režisierius X. Užsikabini, "pervarai" visus filmus, interviu, tada peržiūri visus dominančius filmus su aktoriais vaidinusiais, X'o filmuose, atrandi režisierių Y, peržiūri jo filmus, vėl atsirenki aktorius, jų filmus, randi režisierių Z... Gali būti ir kitaip, tas X'as nebūtinai - pradžių pradžia. Bet jis yra didysis X - atskaitos taškas, visatos centras, nuo jo prasideda istorija, o iki jo - priešistorė. Ir kiekvienas turime savąjį X. Manasis - Stanley Kubrick.

Viską ka matau, ką vertinu, net ir pats to nesuvokdamas, prilyginu jam ir jo kūrybai. Jis yra mano etalonas, mano vertybių sistema, jis yra visą stebinti akis. Amen!

Labai dažnai tenka išgirsti, kad pirmiausia reikia perskaityti knygą, prieš žiūrint jos ekranizaciją. Velniop! Man visada komiksai buvo patrauklesni, už knygos. O labiau už komiksus - filmai. Filmas apie Kubriko gyvenimo "knygą" - "Stanley Kubrick: A Life in Pictures". Ir aš labai rekomenduoju - visiems bent truputi besidomintiems šiuo režisieriumi, ar besiruošiantiems pažiūrėti kurį nors jo filmą, pirmiausia pamatyti šią dokumentinę juostą. Daug geriau, nei skaityti literatūrą, neaiškias recenzijas ir visiškai abejotinus IMDB komentarus. Šiame filme, gal ir ne per daug išsamiai, bet labai teisingai ir įdomiu kampu atvaizduotas Kubriko gyvenimas iki pat jo mirties, kalbama ne tiek apie pačią kūrybą, kiek apie paties Stanley santykį su ja, jo tvirtą ryžtą, kruopštumą ir neitikėtiną įtakingumą, autoritetą, kuriam klaupėsi pati Warner Brothers kompanija. Ir galiausiai asmeninį gyvenimą, jo šventovę, kurį jis kiek įmanydamas stengėsi atskirti nuo darbo.

Straipsnyje nešnekėsiu apie konkrečius filmus, nes manau kiekvienas nusipelno atskiro dėmesio, kurio galbūt gaus ateityje. O "A life in pictures" - yra puiki preliudija šiai nuostabiai pažinčiai.

Per penkiasdešimt kūrybos metų - keturiolika "pilnų metrų". Stanley gali būti laikomas pačiu lėčiausiu ir "neproduktyviausiu" režisieriumi kino istorijoje. Tikrai ne blogąja prasme. Nėra kito tokio režisieriaus, kuris taip kantriai ir atkakliai dirbtų savo darbą ir nepasiduotų spaudimui priimti greitus sprendimus. Jo kūryboje nėra etapų, nes kiekvienas filmas buvo etapas - ir kūrybine, ir gyvenimiška prasme. Kiekvienas išleistas filmas - užverstas lapas, kurio jis niekada nebeatversdavo. Beje dokumentiniame filme paminimas faktas, kad Kubrikas praktiškai niekada nedirbo su tais pačiais aktoriais ir netgi vengė kontakto su jais po filmo statybos (na, išskyrus Kirk Douglas, su kuriuo jis dirbo dviejuose filmuose, tačiau Spartacus buvo perduotas į Kubriko rankas įpusėjus gamybai todėl tai būtų vienetinis atvejis ir išimtis iš taisyklės, mano galva). Šis faktas, nors ir akivaizdus, tačiau man buvo netikėtas ir labai informatyvus, susidarant nuomonę apie šį režisierių.

Stanley, nors ir buvo lėtas ir viską darydavo pasvėręs "visus galus", niekada nestovėjo vietoje, niekada nesikartodavo, niekada ieškodamas sprendimų, nesikapstydavo po savo praeities darbus, o išrasdavo kažką naujo - dėl to jo filmai visi tokie skirtingi. Galbūt dėl to jis visada susilaukdavo - kiek pagyrų - tiek pat ir nesupratimo. Kiekvienas darbas - sensacija, vienų išaukštintas, kitų sumaišytas su purvu. Tie kas, rodosi, garbino jo paskutinį filmą - visiškai nesuprasdavo naujojo. Šlovė ir įvertinimas visuomet tempėsi paskui vėluodami mažiausiai dešimtmečiu. Kitaip pasakius, Kubrikas, nors ir lėtas, visuomet buvo priekyje, pralenkė savo laikmetį. Jis kūrė ateičiai.

Nesvarbu kiek aukštintas, kiek kritikuotas, tačiau visada ir visų vertintas su pagarba. Tai buvo žmogus, kuris dirbo ir kūrė pagal savo taisykles ir niekada jų nesulaužė. Primygtinai rekomenduoju pažiūrėti šį dokumentinį filmą tiek tiems, kas jau sukaupė visą jo filmografiją, tiek tiems, kas žino tik "Švytėjimą" ir faktą kad J. Nicholson'o scena su fraze "Here's Johny" yra pripažinta pati baisiausia siaubo filmų istorijoje(tiesa, aš asmeniškai norėčiau, kad Stanley šito filmo nebūtų sukūręs, ar bent neatrinkęs vaidinti Shelley Duvall ir išbraukęs keletą epizodų su tuo kvailu vaiku). Na ir aišku rekomenduoju "Stanley Kubrick: A Life in Pictures" tiems kurie, galbūt apskritai pirmą kartą girdi šį vardą ir šiaip ne taip perskaitė šį straipsnelį. Užteks skaityti knygas apie kaučingus ir success stories, vienintelis kelias į nemirtingumą - ištikimybė sau, savo tikslams ir nuoširdus darbas!

P.S. Shelley Duvall - tikrai nuostabi ir puiki aktorė, sukūrusi puikių vaidmenų pavyzdžiui Altmano filmuose, prie kurių būtinai prieisime ateityje. Tiesiog, mano manymu, jos pasirinkimas Shining'ui šiek tiek netikęs. Galbūt netgi galima spręsti iš to, kad Kubrikas filmavimo metu jai buvo labai reiklus ir net grubus(viena scena buvo perfilmuota 127 kartus!). Kita vertus, pasak jos, darbas Shining'e davė jai daugiau patirties nei visa jos karjera kine.

2010 m. balandžio 23 d., penktadienis

Sundance. Gerų dalykų pradžia

Visada sunkiausia pradėti. Tuščias lapas ir didžiausia dilema - juk neimsi pilti nuo pirmos pasitaikiusios minties. Galvoje jų sukasi gausybė - minčių ir temų, apie kurias norisi pašnekėti ar bent paliesti. Tačiau vargu ar sugebėčiau sklandžiai ir suprantamai sudėlioti mintis, jei imčiausi kalbėti apie savo patyrimus ir santykį su kinu „bendrąja prasme“, nuo dūšios, kai sako. "Gera pradžia pusė darbo" - rašyti apie kiną norėjau jau ilgą laiką, bet negalėjau rasti tinkamos pradžios, atramos taško, o jei "negali padaryti gerai, geriau visai nedaryk" - kažkas įkalė man į galvą. Dažniai norisi pareikšti kritiką, pasipiktinimą, juk niekas nepaneigs kad nūdiena mums kiša aibę šiukšlių, kičo ir bevertės informacijos. Ir gali loti iki užkimimo, bet "karavanas eina". Bet štai visiškai atsitiktinai "užplaukiau" ant kažko aiškaus. Minties. "Karavano" nenukreipsi besdamas pirštu ir rėkdamas kad anas "kreivai" juda. Juk akivaizdu, kad neįmanoma mesti rūkyti argumentuojant apie blogąsias jo puses(beje gerųjų jis kaip ir neturi, bet ne apie rūkymą aš čia), o veiksmingiausia save motyvuoti gerais pokyčiais, kurių sulauksime pasiryžę tai padaryti. Geri pokyčiai ateina ieškant gėrio, o ne bėgant nuo blogio. Todėl mano apsisprendimas, bent jau šio blog'o perimetre - apie kiną gerai arba nieko!

Savo gerai pradžiai nusprendžiau parašyti apie tai, kaip gi prasideda geri dalykai. Užteks ir vieno iš jų - jo vardas Sundance. Bet apie jį vėliau - įš tiesų norėjau tiesiog pasidalinti puikiu filmu "Butch Cassidy and the Sundance Kid", o apie gerų dalykų pradžią - iškart po to.



Iš pirmo žvilgsnio, nedaug ką ir pasakysi, klasikinis vesternas/drama, krūva apdovanojimų nepriekaištinga kinematografija. Žodžiu visa, ką gero galima pasakyti apie puikų filmą. Nei per daug įmantrus, nei kvailai iki-tuometiniai-teatrališkas(mano supratimu kinas septintajame dešimtmetyje išgyveno metamorfozę, "kasablankišką" vaidybą pakeitė, natūralesnė ir mažiau statiška, mažiau patoso, kamera - judresnė, vis dažniau naudotas zoom'as, kitaip tariant Golden eidžą išstūmė Niū eidžas). Filmas nėra išskirtinis turiniu ar novatoriškas atlikimu, šiukštu būtų tai sakyti, žinant kad tuomet pora geriausių Kubrick‘o filmų jau buvo sukurti. Tačiau visais aspektais - atliktas nepriekaištingai, prieinamas masėms ir neatstumiantis cinikams. Yra filmai, kuriuos norisi prisiminti, žiūrėti dar kartą –nu taigi toks ir yra "Butch Cassidy and the Sundance Kid".

Vienas iš pagrindinių aktorių Paul Newman - jau buvo to meto superžvaigždė, anų dienų Johny Depp'as - populiarumu, George'as Clooney - šiaip iš stoto. Ir tuo metu dar ne toks žinomas, bet jau "apšilęs" ir ne ką mažiau puikus Robert'as Redford'as, kuriam šis filmas buvo tramplinas į pripažinimą, na, maždaug kaip Brad'ui Pitt'ui (na, negalėjau nepalyginti, juk jie panašūs:)) - "Interviu su vampyru". Ir nesvarbu, galbūt jų personažai - ne jų gyvenimo vaidmuo, tačiau man šių aktorių/personažų duetas YRA TOBULYBIŲ TOBULYBĖ! Du neįveikiami ir neišskiriami laukinių vakarų Blindos. Plėšikai su pasaulėžiūra ir moralinėm nuostatom, kita vertus visiški vėjavaikiai. Bežiūrint iš karto susidaro įspūdis, kad personažai vienas kitą pažįsta, nuo lopšio, kur dalinosi vienu žinduku. Susikalbėti jiems užtenka žvilgsnio ar pusės žodžio, tačiau jie net nežino vienas kito tikrojo vardo - ir būtent šita jų "chemija", o ne turinys yra pagrindinis ingredientas, dėl kurio šis filmas toks šmaikštus ir nuotaikingas.

Aišku kaip be moters. Gražios. Ir meilės trikampio, tačiau neįprasto. Tiksliau, sunku pasakyti, kokia tai meilė, neapčiuopiama, subtili, slidi, be ateities, o gal nereali - na, kaip nereali būtų kokia "Traukinių Plėšikų Profsąjunga". Tačiau, kas dėl romantikos - scena su dviračiu, mano manymu, - geriausias ir gražiausias septinto dešimtmečio muzikinis intarpas kine. "Raindrops Keep Fallin' on My Head" gavo Oskarą už garso takelį, nesureikšminkim, bet visgi tai yra gerai..



"Based on true events" - ta universali ir stebuklinga „nakleikė“, aišku irgi galėjo lemti filmo sėkmę, nesvarbu, kiek tiksliai atkartojama tikroji plėšikų istorija. Beje, paties Butch Cassidy sesuo lankėsi filmavimo aikštelėje ir vėliau pareklamavo filmą kino teatruose, aišku ne už dyką:)

Pasakiški ir puikiai nufilmuoti gamtovaizdžiai, vientisas scenarijus, žaismingi dialogai - galima vardinti begalę privalumų, o analizuoti ir ieškoti meninių įžvalgų tikrai neverta - nes tai tiesiog vienas nepaprastas ir smagus nuotykis, įtraukiantis ir prikaustantis, tuo pačiu atpalaiduojantis - vakarui, kurio tikrai nesigailėsite paaukoję. Kas nesutiks su manimi, spjaukit man.. į ekraną! :)

Galiausiai apie tą Pradžią. Robert'as Redford'as per dešimtmetį tapo pakankamai įtakingas, pats ėmėsi režisūros, iš pinigų sukrapštytų už Buča ir Sandensa Jutoje(Utah) įsigijo įsimylėtą žemės lopinėlį, kuriame su bendražygių pagalba apie 1980m. įsikūrė Sundance Institutas pradedantiesiems filmų kūrėjams ir jau trisdešimt metų vyksta kasmetinis Sundance Film Festival - vienas svarbiausių nepriklausomo kino renginių JAV ir pasaulyje. Kas iš to? Ogi tai, kad šioje smėlio dėžėje išaugo Rodriguezai, Tarantinai, Jarmuschai, Linklater'iai, čia su sieina keliai geriausių iš geriausių - Lynch'as, Buscemi's, broliukai Coenai. Didžiulė šeima - nuo režisierių, aktorių - iki vežimėlių stumdytojų, kurie norėjo daryti kažką daugiau ar kažką kitaip, arba tiesiog norėjo pradėti daryti, Sundance tapo jų pasirinkimo galimybe. Nesinori kabinti liūdnesnės stygos, bet 1995m. keletas autsaiderių pradėjo tuo pačiu metu vykstantį konkuruojantį Slamdance filmų festivalį. Tai, ko gero, galėtų reikšti, kad ir tokie teigiami reiškiniai, įgiję didelę įtaką galbūt tampa valdomi stambesnių ryklių ir panaudojami "didesniems tikslams", tuo būdu nebeprieinami tiems, kam labiausiai reikalingi. Šių metų Sundance filmų antraštėse mirga Ben'as Affleck'as, Elijah Wood'sas, Jessica Alba. Tačiau bent kolkas, bandau pasimiršti apie tai, bent kol išragausiu visą gėrį subrandintą ir prisirpintą Sundance iki šiol. Juo labiau juk aš - apie pradžią. Ir tesitęsia pradžia ir teprasideda naujos pradžios. Kaip mums nepriklausomybė rimuojasi su sąjūdžiu, taip nepriklausomas kinas varpais teataidi - Sundance! Sundance! Ir meškiukai su kiškučiais miške teatkartoja - tegyvuoja Sundance, valio!