Kai kalba eina apie Lynčo filmus, interpretaciją geriau pasilaikyk sau – tokią išvadą pasidariau po vienos iš tų bevaisių diskusijų apie "Mulholland drive". Dar daugiau – po kurio laiko žiūrėdamas jo filmus visai nustojau sekti siužetą, bandyti rasti logiką tarp kažkokių detalių, o jau ką kalbėt apie interpretacijas(kurioms, beje, niekada nebuvau imlus). Ir visai nesigailiu, užtenka pamatyti keletą jo interviu kad suprasti, jog jis nė nenori būti suprastas teisingai, jo sprendimai yra spontaniški, o kuria jis eigoje, taip sakant “on the fly”. Pavyzdžiui, Twin Peaks’e filmuojant pirmąsias serijas viename kadre į veidrodžio atspindį per klaidą pateko scenografas Frank Silva ir Lynčas iš karto nusprendė, kad jis bus blogasis personažas Bob‘as. Nieko sau sprendimas, turint omeny, kad tas Bob‘as galiausiai tapo siužeto vinimi! Tai ar verta save apgaudinėti žiūrovui, jei net pats režisierius nė neįtaria, kaip galų gale pasibaigs jo filmas?Kur kas labiau akivaizdu, kad Lynch‘ui pačiam daug svarbesnė išraiška, pojūtis ir ypač – priemonės, o ne turinys. Jo pasiekimai yra ne patirties, o ieškojimų vaisius. Ir nesvarbu kiek tai pareikalautų laiko ar pastangų – viskas jo filmuose turi jo prisilietimą, tiesiogine to žodžio prasme – net baldai pasitaiko sukalti jo paties rankom! O tai ką matom ekrane, kaip jis pats sako, ne istorija ir ne filmas, o paveikslas.
Savo pirmąjį pilno metro „paveikslą“ Eraserhead jis tapė šešis metus(!!!), galima spėti - galbūt čia ir pasireiškia tas jo spontaniško, bet natūralaus kūrybos proceso suvokimas. Nėra „palioto“ – nėra ko spaust v iš š. Aišku, laimė, kad Amerikos Filmų Institutas(AFI) kuriame jis studijavo, suteikė jam tokias sąlygas – didžiules patalpas - „the stables“, kaip jis pats vadino, kuriose jis tuos šešis metus suko "Eraserhead" ir gyveno(ne visai legaliai). Tiesa, leidimą gavo nelengvai, su vieno iš dėstytojų palaikymu. Filmo scenarijus sutilpo vos į 21 puslapį, nė viena studija nesiryžo remti filmo, o AFI paskirta nedidelį biudžetą papildė šeimos ir draugų atsitiktinė parama (beje viena iš tų geraširdžių - Sisy Spacek).
Nedidelė draugiška komanda, pati gaminosi dekoracijas, filmavimus planuodavo ištisus mėnesius, o filmuodavo naktimis po darbų ir ne daugiau vienos scenos per vakarą. Pinigų ne visada užteko, dėl to procesas strigo, buvo pertraukų (iš Lynčo interviu: „vienoje scenoje Jack Nance prieina savo kambario duris, o atidaro ir įžengia į kambarį tik kitais metais“).
Dokumentinėse juostose daug įdomių Lynčo pasakojimų apie tuos metus praleistus „arklidėse“, smagius nutikimus, žmones ir kaip kai kurie dalykai atsiliepia vėlesnėje jo kūryboje. Pavyzdžiui, išsigimusio kūdikio lėlei pagaminti, Lynčas ikvėpimo sėmėsi tyrinėdamas negyvą katę, kurią gavo iš veterinaro. Arba vieną kartą su draugais geriant kavą užkandinėje, paaiškėjo kad kava šlykšti nes kažkas paliko muilą kavinuke. Iš to gimė Twin Peaks'o scena su kava. Ir šitas filmas ypač įdomus žinant panašius faktus ir suprantant, kokį režisieriaus kūrybos ir tuo pačiu gyvenimo etapą jis atspindi.
Kaip ir minėjau, nedrįsčiau kalbėtu apie interpretacijas ir detales, leisčiau sau tik pasikartoti, ką bendrai teigia beveik visos filmo recenzijos: pagrindinė mintis, tiksliau, ne mintis, o tikslas – išreikšti tėvinės atsakomybės baimę, sukurti ją išgyvenančio vyro psichologinę būseną. Jack Nance savo suvaržyta laikysena ir keistai perkreiptu veidu, lėtas kaip vėžlys ir per visą filmą ištaria vos keletą sakinių - jis neįtikėtinai natūraliai susilieja su niūria filmo aplinka ir būtent tai sudaro aiškų įspūdį, kad tai ne realus, o vidinis jo pasaulis.
Filmas susilaukė susidomėjimo iš Kanų, David'as savo pastangomis ir pinigais "ant smūgio damušė" montavimo ir garso darbus ir nuskraidino juostas į New York'ą peržiūrai, galiausiai vėliau išaiškėjo, kad jo filmas buvo parodytas tuščiai salei, o Kanų prodiuseriai buvo išvykę dieną prieš. Vis dėl to filmas sulaukė geros reakcijos kinoteatruose ir buvo rodomas ilgą laiką. Po keletos metų viename kino teatre buvo rodomas teaser'is kur Lynčas reklamuoja "Eraserhead" šalia susisodinęs krūvą Woodpecker'ių kuriuos visus iš gailesčio "išpirko" iš kažkokios kampo parduotuvės vitrinos.
Vargu ar "Eraserhead" tinkamas filmas pirmai pažinčiai su Lynču, ar šiaip „silpnesniems“ žiūrovams ir tikrai ne koks pasirinkimas vaikinui, norinčiam romantiškai praleisti vakarą su drauge. Bet visais kitais atžvilgiais - puikus kūrinys, tinkamai jam nusiteikus ir neturint išankstinių nusistatymų, pasiruošus patirti kitokį pasaulį, keaip sapną, kliedesį. Košmaras, kuriame nėra veiksmo, bet yra pasekmės, nėra kaltų, bet yra problemos, maži dalykai slepia dideles paslaptis, o didelėse erdvėse nėra vietos kruopelytei gyvybės. Šis filmas yra patyrimas, o patyrimas yra suvokimo fundamentas, o ne atvirkščiai.
Pabaigai, nesusilaikysiu, smagi frazė apie kiną, patyrimą ir telefonus:

Komentarų nėra:
Rašyti komentarą