2010 m. balandžio 29 d., ketvirtadienis

Paths of Glory (1957)

Nors pirmasis rimtai pastatytas Kubriko filmas buvo “The Killing”(1956), sėkmę ir pripažinimą jam atnešė antrasis – “Paths of Glory”(1957). Karinė drama, prisotinta nuoširdaus idealizmo, pastatyta tuometiniai neįprastai ir netgi šokiruojančiai, kalbant apie filmavimo stilių, pvz.: atbulai judanti ir veikėją sekanti kamera apkasuose. Be to pats filmo siužetas buvo aštrus, nagrinėjantis moralės ir pareigos prieštaras, teisingumo bejėgiškumą prieš puikybę ir jėgą. Tai buvo naujas vėjas, kai tuo tarpu Holivudas merdėjo Golden eros saulėlydžio spinduliuose.


Beje, kas daro šį filmą dar prasmingesniu Kubriko biografijoje – kad tai buvo ne tik pradžia jo karjerai ir pripažinimui, bet ir asmeniniam gyvenimui. Filmavimo aikštelėje jis nusižiūrėjo ir akim šaudė vokietaitę aktorę vaidinusią paskutinėje filmo scenoje. Christiane vienok irgi neliko jam skolinga, atsišaudė atgal. Na ką, mirkt mirkt ir 1958m. jiedu susituokė ir nepaprastai laimingai gyveno. Tik deja, čia Kristinai aktorės karjera ir užsibaigė.


Paths of Glory pasakoja apie pirmo pasaulinio karo metu nuteistus mirti tris atsitiktinius prancūzų kareivius, už tai kad jie kartu su likusiais gyvais būryje atsitraukė ir sugrįžo iš sąvižudiško mūšio. Juos nuo generolų sprendimo bando apginti jų pulkininkas, buvęs teisininkas(Kirk Douglas). Kadangi filme, neigiamai atvaizduojami aukšto rango prancūzų karininkai, Paths of Glory dvidešimčiai metų buvo uždraustas rodyti Prancūzijoje. Kaip ir vėlesni A Clockwork Orange ir Lolita. Tai kad kažkam akis bado, manau yra tiesiog puikus įvertinimas ir geriau už bet kokias statulėles! O trys tokie atvejai vienam režisieriui (svarbiausa, kad Kubrikas iš esmės nebuvo koks nors paviršutiniškas skandalistas) – tiesiog nerealu!

Nepraleisk progos - “Paths of Glory” - šį šeštadienį (10.05.01) 23:00 per LRT

2010 m. balandžio 26 d., pirmadienis

Stanley Kubrick: A Life in Pictures

Domėjimasis kinu neturi pabaigos. Bet turi atskaitos tašką. Režisierius X. Užsikabini, "pervarai" visus filmus, interviu, tada peržiūri visus dominančius filmus su aktoriais vaidinusiais, X'o filmuose, atrandi režisierių Y, peržiūri jo filmus, vėl atsirenki aktorius, jų filmus, randi režisierių Z... Gali būti ir kitaip, tas X'as nebūtinai - pradžių pradžia. Bet jis yra didysis X - atskaitos taškas, visatos centras, nuo jo prasideda istorija, o iki jo - priešistorė. Ir kiekvienas turime savąjį X. Manasis - Stanley Kubrick.

Viską ka matau, ką vertinu, net ir pats to nesuvokdamas, prilyginu jam ir jo kūrybai. Jis yra mano etalonas, mano vertybių sistema, jis yra visą stebinti akis. Amen!

Labai dažnai tenka išgirsti, kad pirmiausia reikia perskaityti knygą, prieš žiūrint jos ekranizaciją. Velniop! Man visada komiksai buvo patrauklesni, už knygos. O labiau už komiksus - filmai. Filmas apie Kubriko gyvenimo "knygą" - "Stanley Kubrick: A Life in Pictures". Ir aš labai rekomenduoju - visiems bent truputi besidomintiems šiuo režisieriumi, ar besiruošiantiems pažiūrėti kurį nors jo filmą, pirmiausia pamatyti šią dokumentinę juostą. Daug geriau, nei skaityti literatūrą, neaiškias recenzijas ir visiškai abejotinus IMDB komentarus. Šiame filme, gal ir ne per daug išsamiai, bet labai teisingai ir įdomiu kampu atvaizduotas Kubriko gyvenimas iki pat jo mirties, kalbama ne tiek apie pačią kūrybą, kiek apie paties Stanley santykį su ja, jo tvirtą ryžtą, kruopštumą ir neitikėtiną įtakingumą, autoritetą, kuriam klaupėsi pati Warner Brothers kompanija. Ir galiausiai asmeninį gyvenimą, jo šventovę, kurį jis kiek įmanydamas stengėsi atskirti nuo darbo.

Straipsnyje nešnekėsiu apie konkrečius filmus, nes manau kiekvienas nusipelno atskiro dėmesio, kurio galbūt gaus ateityje. O "A life in pictures" - yra puiki preliudija šiai nuostabiai pažinčiai.

Per penkiasdešimt kūrybos metų - keturiolika "pilnų metrų". Stanley gali būti laikomas pačiu lėčiausiu ir "neproduktyviausiu" režisieriumi kino istorijoje. Tikrai ne blogąja prasme. Nėra kito tokio režisieriaus, kuris taip kantriai ir atkakliai dirbtų savo darbą ir nepasiduotų spaudimui priimti greitus sprendimus. Jo kūryboje nėra etapų, nes kiekvienas filmas buvo etapas - ir kūrybine, ir gyvenimiška prasme. Kiekvienas išleistas filmas - užverstas lapas, kurio jis niekada nebeatversdavo. Beje dokumentiniame filme paminimas faktas, kad Kubrikas praktiškai niekada nedirbo su tais pačiais aktoriais ir netgi vengė kontakto su jais po filmo statybos (na, išskyrus Kirk Douglas, su kuriuo jis dirbo dviejuose filmuose, tačiau Spartacus buvo perduotas į Kubriko rankas įpusėjus gamybai todėl tai būtų vienetinis atvejis ir išimtis iš taisyklės, mano galva). Šis faktas, nors ir akivaizdus, tačiau man buvo netikėtas ir labai informatyvus, susidarant nuomonę apie šį režisierių.

Stanley, nors ir buvo lėtas ir viską darydavo pasvėręs "visus galus", niekada nestovėjo vietoje, niekada nesikartodavo, niekada ieškodamas sprendimų, nesikapstydavo po savo praeities darbus, o išrasdavo kažką naujo - dėl to jo filmai visi tokie skirtingi. Galbūt dėl to jis visada susilaukdavo - kiek pagyrų - tiek pat ir nesupratimo. Kiekvienas darbas - sensacija, vienų išaukštintas, kitų sumaišytas su purvu. Tie kas, rodosi, garbino jo paskutinį filmą - visiškai nesuprasdavo naujojo. Šlovė ir įvertinimas visuomet tempėsi paskui vėluodami mažiausiai dešimtmečiu. Kitaip pasakius, Kubrikas, nors ir lėtas, visuomet buvo priekyje, pralenkė savo laikmetį. Jis kūrė ateičiai.

Nesvarbu kiek aukštintas, kiek kritikuotas, tačiau visada ir visų vertintas su pagarba. Tai buvo žmogus, kuris dirbo ir kūrė pagal savo taisykles ir niekada jų nesulaužė. Primygtinai rekomenduoju pažiūrėti šį dokumentinį filmą tiek tiems, kas jau sukaupė visą jo filmografiją, tiek tiems, kas žino tik "Švytėjimą" ir faktą kad J. Nicholson'o scena su fraze "Here's Johny" yra pripažinta pati baisiausia siaubo filmų istorijoje(tiesa, aš asmeniškai norėčiau, kad Stanley šito filmo nebūtų sukūręs, ar bent neatrinkęs vaidinti Shelley Duvall ir išbraukęs keletą epizodų su tuo kvailu vaiku). Na ir aišku rekomenduoju "Stanley Kubrick: A Life in Pictures" tiems kurie, galbūt apskritai pirmą kartą girdi šį vardą ir šiaip ne taip perskaitė šį straipsnelį. Užteks skaityti knygas apie kaučingus ir success stories, vienintelis kelias į nemirtingumą - ištikimybė sau, savo tikslams ir nuoširdus darbas!

P.S. Shelley Duvall - tikrai nuostabi ir puiki aktorė, sukūrusi puikių vaidmenų pavyzdžiui Altmano filmuose, prie kurių būtinai prieisime ateityje. Tiesiog, mano manymu, jos pasirinkimas Shining'ui šiek tiek netikęs. Galbūt netgi galima spręsti iš to, kad Kubrikas filmavimo metu jai buvo labai reiklus ir net grubus(viena scena buvo perfilmuota 127 kartus!). Kita vertus, pasak jos, darbas Shining'e davė jai daugiau patirties nei visa jos karjera kine.

2010 m. balandžio 23 d., penktadienis

Sundance. Gerų dalykų pradžia

Visada sunkiausia pradėti. Tuščias lapas ir didžiausia dilema - juk neimsi pilti nuo pirmos pasitaikiusios minties. Galvoje jų sukasi gausybė - minčių ir temų, apie kurias norisi pašnekėti ar bent paliesti. Tačiau vargu ar sugebėčiau sklandžiai ir suprantamai sudėlioti mintis, jei imčiausi kalbėti apie savo patyrimus ir santykį su kinu „bendrąja prasme“, nuo dūšios, kai sako. "Gera pradžia pusė darbo" - rašyti apie kiną norėjau jau ilgą laiką, bet negalėjau rasti tinkamos pradžios, atramos taško, o jei "negali padaryti gerai, geriau visai nedaryk" - kažkas įkalė man į galvą. Dažniai norisi pareikšti kritiką, pasipiktinimą, juk niekas nepaneigs kad nūdiena mums kiša aibę šiukšlių, kičo ir bevertės informacijos. Ir gali loti iki užkimimo, bet "karavanas eina". Bet štai visiškai atsitiktinai "užplaukiau" ant kažko aiškaus. Minties. "Karavano" nenukreipsi besdamas pirštu ir rėkdamas kad anas "kreivai" juda. Juk akivaizdu, kad neįmanoma mesti rūkyti argumentuojant apie blogąsias jo puses(beje gerųjų jis kaip ir neturi, bet ne apie rūkymą aš čia), o veiksmingiausia save motyvuoti gerais pokyčiais, kurių sulauksime pasiryžę tai padaryti. Geri pokyčiai ateina ieškant gėrio, o ne bėgant nuo blogio. Todėl mano apsisprendimas, bent jau šio blog'o perimetre - apie kiną gerai arba nieko!

Savo gerai pradžiai nusprendžiau parašyti apie tai, kaip gi prasideda geri dalykai. Užteks ir vieno iš jų - jo vardas Sundance. Bet apie jį vėliau - įš tiesų norėjau tiesiog pasidalinti puikiu filmu "Butch Cassidy and the Sundance Kid", o apie gerų dalykų pradžią - iškart po to.



Iš pirmo žvilgsnio, nedaug ką ir pasakysi, klasikinis vesternas/drama, krūva apdovanojimų nepriekaištinga kinematografija. Žodžiu visa, ką gero galima pasakyti apie puikų filmą. Nei per daug įmantrus, nei kvailai iki-tuometiniai-teatrališkas(mano supratimu kinas septintajame dešimtmetyje išgyveno metamorfozę, "kasablankišką" vaidybą pakeitė, natūralesnė ir mažiau statiška, mažiau patoso, kamera - judresnė, vis dažniau naudotas zoom'as, kitaip tariant Golden eidžą išstūmė Niū eidžas). Filmas nėra išskirtinis turiniu ar novatoriškas atlikimu, šiukštu būtų tai sakyti, žinant kad tuomet pora geriausių Kubrick‘o filmų jau buvo sukurti. Tačiau visais aspektais - atliktas nepriekaištingai, prieinamas masėms ir neatstumiantis cinikams. Yra filmai, kuriuos norisi prisiminti, žiūrėti dar kartą –nu taigi toks ir yra "Butch Cassidy and the Sundance Kid".

Vienas iš pagrindinių aktorių Paul Newman - jau buvo to meto superžvaigždė, anų dienų Johny Depp'as - populiarumu, George'as Clooney - šiaip iš stoto. Ir tuo metu dar ne toks žinomas, bet jau "apšilęs" ir ne ką mažiau puikus Robert'as Redford'as, kuriam šis filmas buvo tramplinas į pripažinimą, na, maždaug kaip Brad'ui Pitt'ui (na, negalėjau nepalyginti, juk jie panašūs:)) - "Interviu su vampyru". Ir nesvarbu, galbūt jų personažai - ne jų gyvenimo vaidmuo, tačiau man šių aktorių/personažų duetas YRA TOBULYBIŲ TOBULYBĖ! Du neįveikiami ir neišskiriami laukinių vakarų Blindos. Plėšikai su pasaulėžiūra ir moralinėm nuostatom, kita vertus visiški vėjavaikiai. Bežiūrint iš karto susidaro įspūdis, kad personažai vienas kitą pažįsta, nuo lopšio, kur dalinosi vienu žinduku. Susikalbėti jiems užtenka žvilgsnio ar pusės žodžio, tačiau jie net nežino vienas kito tikrojo vardo - ir būtent šita jų "chemija", o ne turinys yra pagrindinis ingredientas, dėl kurio šis filmas toks šmaikštus ir nuotaikingas.

Aišku kaip be moters. Gražios. Ir meilės trikampio, tačiau neįprasto. Tiksliau, sunku pasakyti, kokia tai meilė, neapčiuopiama, subtili, slidi, be ateities, o gal nereali - na, kaip nereali būtų kokia "Traukinių Plėšikų Profsąjunga". Tačiau, kas dėl romantikos - scena su dviračiu, mano manymu, - geriausias ir gražiausias septinto dešimtmečio muzikinis intarpas kine. "Raindrops Keep Fallin' on My Head" gavo Oskarą už garso takelį, nesureikšminkim, bet visgi tai yra gerai..



"Based on true events" - ta universali ir stebuklinga „nakleikė“, aišku irgi galėjo lemti filmo sėkmę, nesvarbu, kiek tiksliai atkartojama tikroji plėšikų istorija. Beje, paties Butch Cassidy sesuo lankėsi filmavimo aikštelėje ir vėliau pareklamavo filmą kino teatruose, aišku ne už dyką:)

Pasakiški ir puikiai nufilmuoti gamtovaizdžiai, vientisas scenarijus, žaismingi dialogai - galima vardinti begalę privalumų, o analizuoti ir ieškoti meninių įžvalgų tikrai neverta - nes tai tiesiog vienas nepaprastas ir smagus nuotykis, įtraukiantis ir prikaustantis, tuo pačiu atpalaiduojantis - vakarui, kurio tikrai nesigailėsite paaukoję. Kas nesutiks su manimi, spjaukit man.. į ekraną! :)

Galiausiai apie tą Pradžią. Robert'as Redford'as per dešimtmetį tapo pakankamai įtakingas, pats ėmėsi režisūros, iš pinigų sukrapštytų už Buča ir Sandensa Jutoje(Utah) įsigijo įsimylėtą žemės lopinėlį, kuriame su bendražygių pagalba apie 1980m. įsikūrė Sundance Institutas pradedantiesiems filmų kūrėjams ir jau trisdešimt metų vyksta kasmetinis Sundance Film Festival - vienas svarbiausių nepriklausomo kino renginių JAV ir pasaulyje. Kas iš to? Ogi tai, kad šioje smėlio dėžėje išaugo Rodriguezai, Tarantinai, Jarmuschai, Linklater'iai, čia su sieina keliai geriausių iš geriausių - Lynch'as, Buscemi's, broliukai Coenai. Didžiulė šeima - nuo režisierių, aktorių - iki vežimėlių stumdytojų, kurie norėjo daryti kažką daugiau ar kažką kitaip, arba tiesiog norėjo pradėti daryti, Sundance tapo jų pasirinkimo galimybe. Nesinori kabinti liūdnesnės stygos, bet 1995m. keletas autsaiderių pradėjo tuo pačiu metu vykstantį konkuruojantį Slamdance filmų festivalį. Tai, ko gero, galėtų reikšti, kad ir tokie teigiami reiškiniai, įgiję didelę įtaką galbūt tampa valdomi stambesnių ryklių ir panaudojami "didesniems tikslams", tuo būdu nebeprieinami tiems, kam labiausiai reikalingi. Šių metų Sundance filmų antraštėse mirga Ben'as Affleck'as, Elijah Wood'sas, Jessica Alba. Tačiau bent kolkas, bandau pasimiršti apie tai, bent kol išragausiu visą gėrį subrandintą ir prisirpintą Sundance iki šiol. Juo labiau juk aš - apie pradžią. Ir tesitęsia pradžia ir teprasideda naujos pradžios. Kaip mums nepriklausomybė rimuojasi su sąjūdžiu, taip nepriklausomas kinas varpais teataidi - Sundance! Sundance! Ir meškiukai su kiškučiais miške teatkartoja - tegyvuoja Sundance, valio!